Nacionalinė pacientų saugos platforma

 

 Nacionalinė pacientų saugos platforma

 

2010–2014 m.

 

Komitetas Nacionalinei pacientų saugos platformai parengti

 

2009

 

TURINYS

Turinys

2 psl.

Komitetas nacionalinei pacientų saugos platformai parengti

2 psl.

Sąvokos

4 psl.

Misija. Vizija. Siūlomi nacionalinės pacientų saugos platformos prioritetai

5 psl.

Problemos svarba

5 psl.

Esama situacija Lietuvoje

9 psl.

Rekomendacijos siūlomiems nacionalinės pacientų saugos platformos prioritetams

13 psl.

I.Pacientų saugos kultūros įgyvendinimas sveikatos priežiūroje

13 psl.

II. Sveikatos priežiūros darbuotojų ir pacientų mokymas / informavimas pacientų saugos klausimais

14 psl.

III. Pacientų ir visuomenės informavimas ir mokymas pacientų saugos klausimais

15 psl.

IV. Nepageidaujami įvykių sveikatos priežiūroje registravimas ir mokymasis iš klaidų

16 psl.

V. Teisinės aplinkos, užtikrinančios efektyvų nepageidaujamų įvykių registravimą, formavimas

17 psl.

Literatūros sąrašas

17 psl.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. V-1233 „Dėl Komiteto nacionalinei pacientų saugos platformai parengti sudarymo“ buvo sudarytas Komitetas nacionalinei pacientų saugos platformai parengti (toliau – Komitetas):

1.  Rima Vaitkienė – Sveikatos apsaugos ministerijos sekretorė (komiteto pirmininkė);

2.  Juozas Galdikas – Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktorius (komiteto pirmininko pavaduotojas);

3.  Vida Augustinienė – Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos pirmininkė;

4.  Daiva Brogienė – Lietuvos gydytojų sąjungos atstovė;

5.  Mindaugas Būta – laikinai einantis Valstybės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos viršininko pareigas;

6.  Vilė Cicėnienė – Lietuvos sveikatos informacijos centro Metodologijos skyriaus vedėja;

7.  Danutė Margelienė – Lietuvos slaugos specialistų organizacijos prezidentė;

8.  Danguolė Jankauskienė – Mykolo Riomerio universiteto Strateginio valdymo ir politikos fakulteto prodekanė;

9.  Žymantė Jankauskienė – Vilniaus kolegijos Sveikatos priežiūros fakulteto dekanė;

10.  Danutė Kalibatienė – Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vidaus ligų pagrindų ir slaugos katedros vedėja;

11.  Birutė Kavaliauskienė – Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Paslaugų ekspertizės, metodinio vadovavimo ir kontrolės skyriaus vedėjo pavaduotoja;

12.  Giedrė Maksimaitytė – Sveikatos apsaugos ministerijos Ryšių su visuomene skyriaus vedėja;

13.  Erika Matuizaitė – Pilietinių iniciatyvų centro projektų vadovė;

14.  Palmira Morkūnienė – Lietuvos sveikatos priežiūros kokybės asociacijos pirmininkė;

15.  Nerija Stasiulienė – Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos pirmininkė;

16.  Laimutis Paškevičius – Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos pirmininkas;

17.  Vilma Šimkienė – Sveikatos apsaugos ministerijos Specializuotos medicinos pagalbos skyriaus vyriausioji specialistė;

18. Indrė Šutaitė – Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto gydytojų rezidentų tarybos atstovė;

19. Ramunė Navickienė – Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktorė;

20. Jurgita Vladičkienė – Kauno medicinos universiteto Sveikatos vadybos katedros lektorė;

21. Rolanda Valintėlienė – Higienos instituto Visuomenės sveikatos tyrimų skyriaus vedėja.

Komiteto sekretoriatas – Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos: Įstaigų vertinimo skyriaus vyriausioji specialistė Rasa Terbetienė ir Kanceliarijos skyriaus vyriausioji specialistė Agnė Gineitytė.

 

SĄVOKOS

Deliktinė teisė (lot. delictum – pažeidimas) – civilinės teisės dalis. Apima (civilinę) atsakomybę už deliktus, nesutartinius civilinės teisės pažeidimus. Deliktinė teisė pagrindžia atsakomybės sąlygas, nustato jos apimtį, subjektus, pobūdį. Padarius deliktą kyla pareiga atlyginti žalą.Klaida – bendras terminas, apimantis visus atvejus, kai suplanuota psichinių ar fizinių veiksmų seka nepasiekiama norimų rezultatų ir kai šios nesėkmės negali būti priskirtos jokios įstaigos intervencijai (Reason, 1990, 9 p.). „Suplanuotų norimų įgyvendinti veiksmų žlugimas (t. y. vykdymo klaida) arba neteisingo plano, siekiant įgyvendinti tikslą, naudojimas (t. y. planavimo klaida)” (Kohn 2000).Nepageidaujamas įvykis – įvykis, įvykęs dėl veikos, galėjusios sukelti ar sukėlusios nepageidaujamą išeitį (rezultatą) pacientui, daugiau dėl medicininės pagalbos teikimo ir organizavimo, negu dėl paties paciento ligos ar būklės. Nepageidaujamą įvykį paprastai sukelia ne vienas veiksnys, bet daugybės aplinkybių ir įvykių tarpusavio sąveika.Pacientas – asmuo, kuris naudojasi sveikatos priežiūros įstaigų teikiamomis paslaugomis, nepaisant to, ar jis sveikas, ar ligonis. Pacientų sauga. Lietuvoje pacientų sauga sveikatos priežiūroje apibrėžiama kaip sveikatos priežiūros struktūros ir procesai, kurių taikymas sumažina nepageidaujamų įvykių, atsirandančių dėl sveikatos priežiūros poveikio, tikimybę. Pasaulio sveikatos organizacija pacientų saugą apibrėžia kaip pacientų teisę apsisaugoti nuo nereikalingos ar galimos žalos, susijusios su sveikatos priežiūros paslaugomis. Sistema – tai rinkinys tarpusavyje susijusių elementų, apjungiamų siekiant bendrų tikslų. Šie elementai gali būti žmogiškieji ir nežmogiškieji (įranga, technologijos ir t. t.). (Kohn, 2000).Žala – nukentėjusiojo trečiojo asmens turtiniai nuostoliai, susiję su žala paciento sveikatai ir (ar) gyvybei, taip pat negautos pajamos, kurias nukentėjęs trečiasis asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų padaryta žala paciento sveikatai ir (ar) gyvybei (mirtis, invalidumas, sveikatos sutrikimas), kurią pacientui sukėlė draudėjo ir (ar) draudėjo darbuotojų neteisėti (kalti) veiksmai (veikimas, neveikimas), taip pat neturtinė žala. Žala - laikinas ar pastovus fizinės, emocinės, psichologinės būklės ar kūno sandaros pablogėjimas arba skausmo atsiradimas dėl medicininio įsikišimo. (NCC MERP, 1998).Žalos pacientų sveikatai atlyginimo be kaltės modelis – žalos atlyginimas nukentėjusiam neįrodinėjant žalą padariusio asmens kaltės.

MISIJA: gerinti sveikatos priežiūros paslaugų kokybę ir saugumą.

VIZIJA: pacientų saugai skiriamas ypatingas dėmesys užtikrinant geros kokybės ir saugias sveikatos priežiūros struktūras ir procesus, sveikatos priežiūros paslaugų kokybė ir saugumas gerėja.

 

SIŪLOMI NACIONALINĖS PACIENTŲ SAUGOS PLATFORMOS PRIORITETAI

I.  Pacientų saugos kultūros įgyvendinimas sveikatos priežiūroje

II.    Sveikatos priežiūros darbuotojų informavimas ir mokymas pacientų saugos klausimais

III. Pacientų informuotumas ir mokymas pacientų saugos klausimais

IV. Nepageidaujamų įvykių sveikatos priežiūroje registravimo ir mokymosi sistemos sukūrimas

V.    Teisinės aplinkos, užtikrinančios efektyvų nepageidaujamų įvykių registravimą, formavimas. Žalos pacientų sveikatai atlyginimo be kaltės modelio įgyvendinimas

 

PROBLEMOS SVARBA

  Šiuolaikinė medicina sparčiai tobulėja diegiant naujausias sveikatos priežiūros (toliau – SP) technologijas, įveikiančias praeityje, rodės, neįveikiamas sveikatos problemas. Tačiau tuo pat metu sveikatos sektorius, turintis didelę riziką ir aukštą klaidų potencialą, pacientui gali ir pakenkti. Žiniasklaidoje vis dažniau girdima apie pacientų nepasitenkinimą suteikta SP paslauga, patirtą žalą ligoninėse, laiku nediagnozuotas ligas. Pacientų sauga paskutinius dešimt metų tapo aktualia SP sistemos problema.

 

Duomenų apie nepageidaujamų įvykių (toliau – NĮ) mastą Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybių narių sveikatos priežiūros sistemose daugėja. Žinoma, kad 8–12 proc. ES ligoninėse gydomų pacientų, gaudami SP paslaugas, patiria NĮ. 2008 m. Europos Komisijos pateiktais duomenimis, NĮ struktūroje 23 proc. sudaro vaistų vartojimo klaidos, 22 proc. – diagnostikos klaidos, 12 proc. – su medicinos prietaisais susiję NĮ, 9 proc. – hospitalinės infekcijos atvejai, 5 proc. – kiti NĮ. NĮ medicinoje kartojasi, jų dažnis bei sukeliami finansiniai nuostoliai tampa nepakeliami net tokioms valstybėms kaip JAV, Jungtinė Karalystė ar Australija. JAV NĮ medicinoje kasmet kainuoja 17–29 mlrd. JAV dolerių. Jungtinėje Karalystėje Nacionalinė sveikatos tarnyba teisminiams ieškiniams patenkinti išleidžia apie 400 mln. svarų sterlingų, SP sistema dėl ligoninėse įvykusių infekcijų praranda daugiau kaip 1 mlrd. svarų sterlingų.

 

Problemos akivaizdumas paskatino pacientų saugą įvardyti kaip atskirą procesą bei pradėti kurti sveikatos pacientų saugos kultūrą tarptautiniu mastu. Dar 2004 m. 27-oji Pasaulio sveikatos organizacijos (toliau – PSO) asamblėja pritarė tarptautinio aljanso įkūrimui, kurio misija – visuotinės pacientų saugos  politikos kūrimas ir jos realizavimas klinikinėje praktikoje. 2005 m. balandžio mėn. paskelbtoje Liuksemburgo pacientų saugos deklaracijoje buvo pripažinta, kad teisė į kokybišką SP – viena iš pagrindinių žmogaus teisių, kurią turėtų gerbti ES, jos institucijos ir visi Europos piliečiai. 2006 m. Europos Taryba priėmė jai priklausančių valstybių ministrų komiteto rekomendaciją dėl pacientų saugos valdymo ir nepageidaujamų reiškinių prevencijos sveikatos priežiūros sistemose. Europos Tarybos Ministrų komiteto 2006 m. gegužės 24 d. Rekomendacijoje Rec (2006) 7 daroma nuoroda į jau minėtos PSO Sveikatos asamblėjos Rezoliuciją 55.18 (2002) ir pabrėžiami pamatiniai teiginiai / siekiai; vienas iš jų – sukurti visapusišką ir suderintą sistemą pacientų saugai užtikrinti bei patikimą NĮ monitoringo sistemą. 2009 m. birželio 9 d. ES Taryba patvirtino Rekomendaciją dėl pacientų saugos ir su sveikatos priežiūra susijusių infekcijų prevencijos ir kontrolės, kurioje šalys narės raginamos spręsti pacientų saugos klausimus valstybiniu lygmeniu.

 

Pacientų sauga, kuri gali būti apibrėžiama kaip pacientų teisė apsisaugoti nuo galimos žalos, susijusios su SP paslaugomis, tampa vis aktualesnė viso pasaulio SP sistemų problema ir yra viena iš bet kurios kokybiškos SP sistemos kertinių akmenų. Spręsti su pacientų sauga susijusius klausimus tampa itin aktualu dėl augančių visuomenės lūkesčių, senstančios visuomenės ir sparčios medicinos mokslo ir technologijų pažangos. Visos Europos SP sistemos, prisitaikydamos prie nuolatinės medicinos mokslo pažangos, susiduria su panašiomis problemomis. Daugeliui Europos šalių rūpi veiksmingas SP kokybės ir pacientų saugos gerinimas. Europos Sąjungos Tarybos, PSO rekomendacijose siūloma pacientų saugos klausimus integruoti į klinikinį studentų mokymą, plėtojant tarpdalykinį ir tarpkryptinį bendradarbiavimą.

 

NĮ SP tyrimai rodo, kad dažniausiai klaidų medicinoje priežastimi yra ne individualūs SP darbuotojo veiksmai, o sisteminiai – organizaciniai veiksniai. Didelės rizikos industrijos, keliančios pavojų klientų ir darbuotojų sveikatai ar gyvybei, jau seniai rūpinasi darbo organizavimo ir kultūros, susietos su sauga, tobulinimu. Kuriama atvirumu ir pasitikėjimu paremta atmosfera, kurioje darbuotojas drąsinamas pranešti apie įvykusį ar galėjusį įvykti incidentą, sukėlusį ar galėjusį sukelti žalą sveikatai ar gyvybei. Taip išaiškinamos vidinės sistemos problemos ir randami būdai joms spręsti.

 

Pažengusios ES  ir pasaulio valstybės (JAV, Jungtinė Karalystė, Australija, Kanada, Vokietija, Prancūzija, Danija, Japonija, Airija, Švedija, Šveicarija, Slovėnija) jau keletą metų turi privalomas nacionalines NĮ registravimo sistemas. Medicinos klaidos analizuojamos ieškant priežasčių ir rengiant rekomendacijas SP įstaigų darbui gerinti. NĮ registravimo sistemos, pagal NĮ registravimo privalomumą gali būti privalomos, savanoriškos ir mišrios.

 

Privalomoms nacionalinėms NĮ registravimo sistemoms būdinga:

a) privalomumas – NĮ privalo registruoti juos padarę ar pastebėję asmenys SP įstaigų darbuotojai teisės aktų nustatyta tvarka. Teisės aktai nustato privalomumą registruoti NĮ;

b) svarbumas – registruojami NĮ, sukėlę esminę žalą pacientui ar asmens SP įstaigų darbuotojui: mirtį ar invalidumą;

c) neanonimiškumas – išlieka galimybė identifikuoti apie NĮ pranešusį / ir jį užregistravusį asmenį; privalomai pranešami  ir registruojami NĮ, sukėlę esminę žalą pacientui ar asmens SP įstaigos darbuotojui, t. y. esminius organizmo ir jo funkcijų sutrikimus, lėmusius paciento ar darbuotojo invalidumą arba mirtį; o taip pat kiti ypač svarbūs NĮ. Tokių įvykių baigtinis sąrašas yra patvirtinamas teisės aktu ir tampa privalomas visoms asmens SP įstaigoms, jų darbuotojams.   

 Svanoriškoms NĮ registravimo sistemoms būdinga: 

a)savanoriškumas – apie šiuos NĮ neprivalo pranešti / juos registruoti SP įstaigų darbuotojai. Jie tai daro savo noru, dalyvaudami nuolatiniame kokybės gerinimo procese (teisės aktai nenustato privalomumo registruoti NĮ);

b)   sąlyginis svarbumas – registruojami NĮ, potencialiai galėję įvykti, įvykę, bet nesukėlę žalos, įvykę ir sukėlę neesminę žalą paciento ar asmens SP įstaigos darbuotojo sveikatai;

c)konfidencialumas – yra galimybė identifikuoti apie NĮ pranešusį asmenį;

d)  anonimiškumas – nėra galimybės identifikuoti apie NĮ pranešusį asmenį, jo laisvos valios pasirinkimu.

 

Nemaža dalis atsakomybės už klaidas ir NĮ sveikatos priežiūroje, ir apskritai už visą SP sistemos kokybės būklę, tenka ir patiems pacientams. Atsainus pacientų požiūris į savo sveikatą, sveikatinimo ir gydymo procesus (pvz., gydytojų paskirto vaistų vartojimo režimo nesilaikymas, žalingų įpročių neatsisakymas ir kt.), žemas jų sveikatos raštingumas, menkas savo teisių žinojimas ir naudojimasis jomis, nepakankamas dalyvavimas priimant sprendimus gydymo ir medicininių procedūrų metu ir (ar) formuojant sveikatos politiką prisideda prie klaidų medicinoje atsiradimo ir stabdo kokybės plėtrą SP sistemoje. Kaip rodo užsienio valstybių patirtis, apie pusė pacientų nevartoja gydytojų paskirtų vaistų. Tačiau tai nelaikoma medicinos klaida, nors gydymo procesas reikalauja abiejų šalių, mediko ir paciento, pastangų.

 

Žalos pacientų sveikatai atlyginimo be kaltės modelis – viena iš prielaidų sveikatos priežiūros paslaugų kokybei ir pacientų saugai gerinti

Nuo XIX amžiaus vidurio tiek Vakarų, tiek Šiaurės Amerikos valstybėse vystosi du teisės institutai – civilinė atsakomybė už kaltę, t. y. vadinamasis ieškinio modelis (angl. tort litigation) ir civilinė atsakomybė be kaltės (angl. no-fault system, dar vadinama „griežta atsakomybe“, angl. strict liability). Abiem atvejais atsakomybę lemia neigiamų padarinių atsiradimas – žala paciento sveikatai. Pirmuoju atveju nukentėjęs pacientas teikia ieškinį teismui ir turi įrodyti, kad žala atsirado dėl gydytojo kaltės, o antruoju atveju – žala pacientui atlyginama ne teismine tvarka ir nepriklausomai nuo gydytojo kaltės. Nors žalos atlyginimo esant kaltei institutas šiandien yra dominuojantis, tačiau kylančios ieškinių krizės verčia diskutuoti dėl „žalos atlyginimo be kaltės“ modelio[1].

 

Jungtinių Amerikos Valstijų Medicinos Asociacijos duomenimis didžiausia ieškinių dėl netinkamos medicinos praktikos krizė šiuo metu nesustabdomai plinta JAV[2]. Galutinis krizės rezultatas tiesiogiai palietė pacientą (ribojamas SP prieinamumas ir paslaugų kokybė). Analizuojamos priežastys, kodėl būtent JAV tapo pirmaujančia valstybe pagal tokių bylų skaičių per metus. James C. Mohr teigia, kad ją lėmė medicininiai ir teisiniai veiksniai: modernių medicinos technologijų spartus diegimas, medicinos praktikos nacionalinių standartų įvedimas, civilinės atsakomybės draudimo atsiradimas, sąlyginis advokatų atlyginimas laimėjus bylą, advokatų skatinimas pacientų pažeistas teises ginti teismuose, prisiekusiųjų teismų praktikos bei deliktinės teisės medicinos srityje formavimosi ypatumai [3].

 

Nepaisant draudikų, gydytojų, gydymo įstaigų bei advokatų hipotezių, JAV vadovai siūlo pataisymus tradicinėje deliktų sistemoje (pvz.: apriboti neturtinės žalos didžiausią dydį iki 250 000 dolerių, mažinti išmokas mažiau sužalotiems pacientams). Tuo tarpu Medicinos Instituto ekspertų komisija siūlo radikalią reformą – ieškoti alternatyvų teisminiam ginčui nagrinėti.

 

Mokslinės studijos rodo, kad deliktinė teisė šiandien nėra tinkamiausiais būdas spręsti žalos pacientų sveikatai atlyginimą[4]. C. Vincent nuomone, atlyginimo be kaltės kompensavimo būdas efektyvesnis, ekonomiškesnis nei teisminis, reikalauja mažesnių sąnaudų žalai nustatyti bei užtikrina kompensavimą daugiau pacientų, išvengiama neigiamų moralinių emocijų tiek gydytojui, tiek pacientui. Žalos atlyginimas be kaltės – prielaida paslaugų kokybei ir pacientų saugai gerinti, nes atsiranda galimybė gydytojų klaidas pripažinti ir jas analizuoti[5]. David M. Studdert įsitikinęs, kad optimali žalos kompensavimo sistema reikalinga ne tik atlyginti žalai,bet jos tikslas būtų ir sumažinti klaidas medicinoje bei sumažinti patį žalų skaičių, taigi užtikrinti geresnę sveikatos priežiūros paslaugų kokybę ir pacientų saugą. Sisteminė klaidų analizė, autoriaus nuomone, o ne gydytojo veiksmų analizė izoliuotai, yra esminis ieškinio modelio ir atlyginimo be kaltės skirtumas.

 

Deliktinė teisė gana sudėtinga, teisminis ginčo sprendimas ilgai užsitęsti, būti abejotinas netgi savo nešališkumu, nes teismo ekspertai – tie patys asmens sveikatos priežiūros įstaigose dirbantys medikai. Baudimo kultūra vienareikšmiškai skatina gynybinę mediciną, nenaudingą šiandien nei dėl papildomų išlaidų, nei dėl klaidų slėpimo[6].

 

Ieškinio modelis pasitaiko JAV, Kanadoje, Australijoje, daugumoje Vakarų Europos valstybių – Vokietijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Belgijoje, Nyderlanduose ir daugelyje kitų valstybių. Deliktų teisė įstatymais numato civilinės atsakomybės sąlygas.

 

Žalos atlyginimo be kaltės modelio atveju žalos atlyginimo klausimas sprendžiamas ne teismo tvarka, o specialiai įsteigtose institucijose. Modelis remiasi ne gydytojų kaltės įrodymu, o atvejo priimtinumui gauti kompensaciją (žalos kompensavimo tinkamumo standartas). Žalos atlyginimas grindžiamas priežastinio ryšio tarp gydymo ir sužalojimo faktu. Žalos dydį nustato institucijos nepriklausomi ekspertai, paprastai jis yra mažesnis nei ieškinio atveju, bet žalos atlyginimas žymiai lengviau ir greičiau pasiekiamas daugiau pacientų. Žalos atlyginimo be kaltės modelis įgyvendinamas Švedijoje, Suomijoje, Danijoje, Naujoje Zelandijoje, Kanadoje, Australijoje.

 

Pateikiama sėkminga žalos atlyginimo be kaltės modelio praktika kitose valstybėse.

Žalos atlyginimo be kaltės schema 1972 m. pradėjo veikti Naujoje Zelandijoje. Besikreipiančių į teismą pacientų skaičius, kurie jau buvo gavę žalos atlyginimą pagal šią schemą, yra labai mažas[7]. 1994–1996 m. Naujoje Zelandijoje, kurioje gyvena 3,8 mln. gyventojų, žala atlyginta beveik 2 000 pacientų[8]. Kompensuojama ir neturtinė žala, kurios maksimumas 10 000 dolerių. Taigi kompensavimo sistemos tikslas – suteikti nukentėjusiam pacientui absoliučias garantijas reabilitacijai ir kompensuoti patirtus finansinius nuostolius. Naujoje Zelandijoje sužalotas pacientas negali pasirinkti, ar kreiptis į teismą dėl civilinės atsakomybės taikymo, kol nėra išnaudota galimybė gauti draudimo išmoką (Medical law of New Zeland)[9].

Švedijoje pacientų draudimo sistema sukurta 1975 m., priėmus Pacientų draudimo įstatymą. Pagal šį įstatymą visos gydymo įstaigos privalomai apdraudžia pacientus, kurie sužalojimo atveju greitai ir paprastai gauna kompensaciją iš Pacientų draudimo fondo.

 

Tai socialinio draudimo schema (papildomai prie bendros socialinio draudimo sistemos), skirta atlyginti pacientams dėl sužalojimo / nelaimingo atsitikimo ar medicinos / vaistų skyrimo komplikacijų teikiant sveikatos priežiūros paslaugas[10].

 

Suomijoje nuo 1987 m. gegužės 1 d. veikia draudimo sistema, kuri kompensuoja paciento sveikatai padarytą žalą pagal patį žalos faktą, kuris atsirado teikiant sveikatos priežiūros paslaugas. Šiuo atveju draudžiami pacientai gydymo įstaigų ir gydytojų lėšomis.

 

Danijoje pacientų draudimo sistema labai panaši į veikiančią Suomijoje; ją reglamentuoja Pacientų draudimo įstatymas, įsigaliojęs 1992 m. Sveikatos politikai priėmė sprendimą kompensuoti daugiau žalą  patyrusių pacientų. Į sistemą įtraukiami tik NĮ, įvykę stacionarinėse asmens sveikatos priežiūros įstaigose dėl diagnostikos ar gydymo klaidų[11] . Gydytojai ir teisės ekspertai objektyviai atskleidžia NĮ detales, taigi pacientui nėra būtina papildoma teisinė pagalba, reikalaujanti finansinių išlaidų. Žala kompensuojama, jeigu ji atitinka kompensavimo mechanizmo reikalavimus.. Nepatenkinti priimtu sprendimu pacientai turi galimybę kreiptis į Pacientų draudimo asociacijos Skundų tarybą ir tik galutiniame etape – į teismą su ieškiniu. 2003 m. Pacientų draudimo asociacija gavo 3 789 pareiškimus, priimti sprendimai 3 704 atvejais, iš jų 42,6 proc. atvejais pacientai gavo kompensaciją už patirtą žalą. 2003 m. asociacija išmokėjo pacientams 272,9 mln. Danijos kronų (125,5 mln. Lt); t. y. 3 proc.  bendrų metinių išlaidų Danijos ligoninėse. Kiekvienoje gydymo įstaigoje dirbantis pacientų patarėjas (advokatas) įvertina, ar pacientui verta kreiptis žalos atlyginimo į Pacientų draudimo asociaciją (Pacientų skundų sistema).

 

Jungtinė Karalystė artimiausiu metu ketina pradėti diegti naują schemą, apribodama žalos kompensavimo didžiausią dydį (pvz., iki 30 000 svarų) ir kompensuodama žalą tam tikrais ypatingai sunkiais atvejais (pvz., gimdymo traumoms su neurologiniais pakenkimais, kaip komplikacija cerebralinis paralyžius, pvz., iki 100 000 svarų)[12]. Tačiau autoriaus nuomone, tokios schemos naudojimas (nedidelių sužalojimų ir labai rimtų) gali nesumažinti teisminių ginčų atvejų.? (neaiškus sakinys – red.)

JAV rimtai svarsto pereiti prie atlyginimo be kaltės modelio. Jau pradėta diegti vadinama ribota kompensacija be kaltės. Kai kuriose valstijose (Virginijoje, Floridoje) atlyginimas be kaltės taikomas kai kuriose labai rizikingose medicinoje srityse, pvz.: akušerijoje kompensuojant žalą dėl dėl gimdymo atsiradusių naujagimių neurologinių sutrikimų. JAV mėginama apibrėžti ir platesnį sąrašą tam tikrų sužalojimų, kuriems įvykus žala būtų atlyginama be kaltės.

 

Europos pacientų forumas parengė Europos Parlamentui ir Europos Komisijai manifestą, kuriame reikalauja labiau įtraukti pacientus į sveikatos politiką, teikti pacientams išsamesnių žinių apie jiems skiriamus vaistus, priežiūrą, reabilitaciją ir pagalbos priemones, tobulinti sveikatos raštingumą ir skirti lėšų, kad pacientai išmoktų patys nuspręsti, kas aktualu sveikatai gerinti. Nuostatos, skelbiančios apie pacientų mokymą / mokymąsi, informavimą ir įgalinimą, įtvirtintos daugelyje svarbių tiek valstybių narių, tiek tarptautinių teisės aktų ir dokumentų. 2009 m. birželio 9 d. patvirtintoje Europos Sąjungos Tarybos Rekomendacijoje dėl pacientų saugos ir su sveikatos priežiūra susijusių infekcijų prevencijos ir kontrolės rekomenduojama, be kitų priemonių ir veiksmų, informuoti pacientus ir suteikti jiems galimybę dalyvauti formuojant pacientų saugos politiką, teikiant daugiau informacijos apie saugos lygmenis ir informacijos apie skundų teikimo ir žalos atlyginimo tvarką.

 

ESAMA SITUACIJA LIETUVOJE

Lietuvoje kai kurios SP įstaigos turi kelerių metų patirtį, registruojant NĮ, tačiau nėra sukurta šalies NĮ sveikatos priežiūroje registravimo ir mokymosi sistema, todėl nėra patikimų duomenų apie tai, kaip dažnai NĮ vyksta SP įstaigose, kokių padarinių pacientams ir medikams jie sukelia ar potencialiai galėjo sukelti, kokios yra jų priežastys. Įvertinus pacientų skundų analizę ir žiniasklaidoje aprašomus pacientams padarytos žalos atvejus, galima teigti, kad NĮ medicinoje nėra reti. 2008 m. Higienos institutas, vykdydamas Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo 2005–2010 m. programos priemones, atliko tyrimą „NĮ ir jų priežastys SP specialistų ir pacientų požiūriu“ (toliau – HI tyrimas). HI tyrimo išvadose nurodyta, kad kas dešimtas medikas nežinojo, kas yra NĮ, tik 4,5 proc. medikų pripažino, kad NĮ asmeninėje praktikoje įvyksta dažnai (keletą kartų per mėnesį); virš 80 proc. medikų teigė, kad NĮ analizuojami jų įstaigose, dažniausiai aptariant tai skyriuje.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. balandžio 29 d įsakymu Nr. V-338 „Dėl minimalių asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės reikalavimų aprašo patvirtinimo“ patvirti reikalavimai įpareigoja SP įstaigas privalomai registruoti ir analizuoti informaciją apie NĮ ir jų priežastis bei taikomos prevencinės priemonės siekiant išvengti ir (ar) sumažinti NĮ, susijusius su medicinos prietaisų naudojimu, kraujo ir jo preparatų perpylimu, vaistinių preparatų naudojimu, hospitaline infekcija ir radiacine sauga. Tačiau pagal Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie SAM (toliau – VMAI) atliekamų asmens SP paslaugų kokybės kontrolių rezultatus, šio įsakymo reikalavimai registruoti NĮ nėra tinkamai įgyvendinti daugelyje SP įstaigų.

Apie įvykusius NĮ pranešama skirtingoms institucijoms, pagal kompetenciją, pvz.: Nacionaliniame kraujo centre per 2007–2008 m. buvo gauti 3 pranešimai apie patvirtintas 1-o priežastinio lygio reakcijas dėl galimo padidėjusio jautrumo po trombocitų transfuzijos, 3 pranešimai apie patvirtintas 2-o lygio reakcijas po eritrocitų transfuzijos dėl tikėtino padidėjusio jautrumo ar po transfuzinės purpuros su visišku pasveikimu ir 1 pranešimas apie patvirtintą 3-io priežastinio lygio reakciją – imuninę hemolizę su nedideliais klinikiniais padariniais po eritrocitų transfuzijos. 

 

Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie SAM (toliau – VASPVT) nusiskundimų, susijusių su medicinos prietaisų naudojimu Lietuvoje, gauna retai. VASPVT gauna pranešimus apie NĮ, susijusius su medicinos prietaisais, tik iš kitų valstybių. Tokiais atvejais apie visus įvykius informuojami arba medicinos prietaisų platintojai, arba SP įstaigos.

 

Lietuvos sveikatos informacijos centre (toliau – LSIC) yra renkami duomenys apie NĮ. Asmens SP įstaigos metų veiklos ataskaitoje Nr. 1 yra duomenys apie atliktas bendrąsias anestezijas ir mirusius nuo jų. Pvz., 2008 m. Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos (toliau – LNSS) įstaigose užregistruotas 1 mirties atvejis; 2008 m. pranešta apie 55 komplikacijas po kraujo perpylimo, viena jų baigėsi mirtimi; 2008 m. registruotos 3 nėščiųjų ir gimdyvių mirtys; Patologinės anatomijos skyriaus darbo ataskaitoje (forma Nr. 42), kurią pateikia asmens SP įstaigų patologinės anatomijos skyriai, yra duomenys apie atliktų autopsijų skaičių, išnagrinėtos diagnozių nesutapimo priežastys. Pvz., 2008 m. iš viso atliktos 1 477 autopsijos, per kurias nustatyta, kad 16 atvejų mirties priežastis buvo klaidinga diagnozė.

 

Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – VVKT) 2008 m. gautų pranešimų apie nepageidaujamas reakcijas į vaistą ataskaitoje nurodoma, kad 2008 m. gauti 166 pranešimai apie nepageidaujamas reakcijas į vaistus, 2007 m. – 134, 2006 m. – 224, 2005 m. – 356. Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centrui (toliau – ULPKC) siunčiami skiepų, pašalinių reiškinių tyrimo protokolai (forma Nr. 392-1/a), 2008 m. pranešta apie 46 atvejus dėl paraudimo ir pakilusios temperatūros. Iki 2009 m. privalomai turėjo būti registruojamos visos hospitalinės infekcijos, tačiau ULPKC 2008 m. buvo užregistruoti tik 1 333 atvejai, 2007 m. – 1 235, 2006 m. – 1 428, 2005 m. – 1 340.

 

Higienos institute nuo 2003 m. veikiančios savanoriškos konfidencialios hospitalinių infekcijų priežiūros sistemos duomenimis, 2007 m. hospitalinių infekcijų paplitimas Lietuvos ligoninėse buvo 3,4 proc., 2008 m. sergamumas hospitalinėmis infekcijomis reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuose – 15,1 proc. arba 18,3 hospitalinių infekcijų atvejų 1 000 gydymosi dienų, operacinių žaizdų infekcijų dažnumas po skirtingo tipo operacijų svyravo nuo 0,3 proc. (po cholecistektomijų) iki 12,3 proc. (po storosios žarnos operacijų).

 

Lietuvoje nėra nacionalinės pacientų saugos politikos, nėra koordinuotos veiklos pacientų saugai nacionaliniu lygiu gerinti. NĮ problema dažniausiai sprendžiama mažai veiksmingu prevencine prasme „gaisrų gesinimo“ būdu: nustatomas klaidą padaręs medikas, jis nubaudžiamas, pacientui atlyginama žala, tačiau nesigilinama į tikrąsias tokių įvykių priežastis. Akivaizdu, kad toks problemos sprendimo būdas nėra vertingas prevencine prasme, nes NĮ nėra sistemiškai analizuojami nustatant pagrindines tokių įvykių priežastis ir įdiegiant korekcinius veiksmus joms šalinti. SP specialistai vengia deklaruoti įvykusią klaidą, baimindamiesi priešiškos pacientų  reakcijos, bausminių sankcijų, situacijos paviešinimo. Todėl klaidos yra slepiamos, patirtis, kad ir kokia ji būtų, neperduodama. Baudimo už klaidas požiūris neskatina dalijimosi patirtimi ir mokymosi iš klaidų. Klaidos kartojasi, jų dažnis ir finansiniai bei nefinansiniai nuostoliai didėja. Bausmės ne tik nepadeda išvengti klaidų ir jų padarinių, bet, priešingai, verčia SP vadybininkus ir specialistus slėpti klaidas, o visuomenėje sukelia nepasitikėjimą sveikatos priežiūra ir medikais.

 

Viena iš pagrindinių sąlygų keičiant medikų ir visuomenės požiūrį į klaidas medicinoje yra informuotumas ir problemos supratimas. HI Tyrimas parodė, kad SP specialistai nėra pakankamai informuoti pacientų saugos požiūriu, kas dešimtas apklausoje dalyvavęs SP specialistas nėra girdėjęs apie NĮ sveikatos priežiūroje. SP specialistų ir kitų sveikatos įstaigų darbuotojų ruošimo ir tobulinimosi programose nėra dėstomi su pacientų sauga, rizikos SP valdymu susiję dalykai, nors, kaip rodo HI Tyrimas, medikų visuomenė yra atvira diskusijai apie NĮ ir objektyvų jų vertinimą.

 

Svarbiausios grėsmės pacientų saugai visame pasaulyje – neadekvatus kompetentingų SP specialistų skaičius ir nepakankamos žinios apie saugią SP praktiką. Lietuvoje medicinos studijų programos skirtos klinikiniams įgūdžiams ugdyti, nepakankamai išryškinama paslaugų organizavimo, lyderystės ir SP komandos bendradarbiavimo, SP paslaugų kokybės užtikrinimo, rizikos veiksnių valdymo įgūdžių formavimo svarba. Atsižvelgiant į nūdienos reikalavimus, SP įstaigoms pacientų sauga ir kokybės vadyba tampa labai svarbiu visų SP darbuotojų veiklos objektu. Todėl ir formaliojo bei neformaliojo švietimo universitetinėms ir neuniversitetinėms mokymo institucijoms labai svarbu reaguoti į šiandienius reikalavimus. Nepakanka praktinių mokymo programų, susijusių su infekcijų prevencija ir kontrole, kurios turėtų būti ilgalaikės ir apimtų visus SP lygmenis. Nepakankamai suteikta neformaliojo mokymo teisių ir galių pacientų saugos srityje nevyriausybinėms organizacijoms. Neturime parengtos pacientų saugos terminijos.

 

Nors pacientų sveikatos raštingumo lygis Lietuvoje iš lėto didėja, ką liudija ir kasmet didėjantis besikreipiančių dėl sveikatai padarytos žalos atlyginimo skaičius, pateikiamų skundų išsamumas ir pagrįstumas, jis vis dar toli gražu nepakankamas. SP sistemoje vis dar dominuoja paternalistinis gydytojų ir pacientų santykių modelis, pacientai nepakankamai informuoti apie savo teises, kurias jiems garantuoja LR pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas, o tais atvejais, kai pacientai ir žino savo teises, jie dažnai neturi pakankamai įgūdžių taikyti jas konkrečiose situacijose. Be to, paminėtinas ir neaktyvus pacientų dalyvavimas priimant sprendimus sveikatos priežiūroje. Tai iš dalies lemia nepakankamas pacientų žinojimas apie SP paslaugas, SP problemas ir įsipareigojimus visuomenės sveikatos labui. HI tyrimo rezultatai parodė, kad Lietuvos pacientai nėra pakankamai informuoti apie NĮ ir jų atsiradimo priežastis SP, kita vertus, dauguma pacientų, patyrusių žalą SP sistemoje, iš medikų tikisi priežasties paaiškinimo ir palaikymo šalinant padarytą žalą. Daugelis pacientų saugos ekspertų įsitikinę, kad civilinės atsakomybės (toliau – CA) bylų teismuose grėsmė – pirmoji kliūtis vystyti efektyviai ir visapusiškai pacientų saugos programą ligoninėse[13]. Jų nuomone, būtina ligoninėms įvesti NĮ registravimo sistemas ir diskutuoti apie tai. Gydytojai nebijos registruoti tokių atvejų, jeigu įstatymu bus garantuotas tokios informacijos konfidencialumas. Gydytojams būtina teisinė apsauga. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta sveikatos, kaip vienos iš pagrindinių žmogaus vertybių, apsauga. Šis tikslas pirmiausia pasiekiamas aiškiai įtvirtinant sveikatos priežiūros srityje dirbančių gydytojų ir pacientų teises ir pareigas bei užtikrinant efektyvią gydytojų pacientams padarytos žalos atlyginimo sistemą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (Žin., 2000, Nr. 74-2262) įtvirtintais bendrais žalos atlyginimo pagrindais, civilinėje teisėje galioja taisyklė, kad žalą atlygina ją padaręs asmuo. Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas (Žin., 1996, Nr. 102-2317; 2004, Nr. 115-4284) (toliau – PTŽSAĮ) numato žalos sveikatai atlyginimo mechanizmą: ikiteisminę procedūrą: privalomąjį įstaigų (gydytojų) civilinės atsakomybės draudimą ir Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – SAM); teisminį ginčo sprendimą. Viena iš priemonių, galinčių užtikrinti žalos atlyginimą – sveikatos priežiūros įstaigų privalomasis civilinės atsakomybės draudimas. Jis suteikia galimybę pacientams greičiau gauti žalos atlyginimą[14]. Lietuvoje jį reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas, Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas (Žin., 2003, Nr. 94-4246), Sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės už pacientams padarytą žalą privalomojo draudimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. V-6 (Žin., 2005, Nr. 3-50).

 

Teisės aktai sujungia bendruosius žalos atlyginimo ir sveikatos sistemos Lietuvoje pagrindus. Sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės už pacientams padarytą žalą privalomojo draudimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. V-6 (Žin., 2005, Nr. 3-50). Šiose taisyklėse nustatyta mažiausia draudimo suma – 50 000 Lt kiekvienam draudiminiam įvykiui. Tačiau draudimo bendrovės neparodė aktyvumo drausdamos įstaigas civiline atsakomybe. Priežastys: didelė rizika („atsistatanti draudimo suma“), nėra baigti nacionaliniai sveikatos priežiūros paslaugų teikimo standartai bei metodinės rekomendacijos. Teisiniai ir ekonominiai privalomojo asmens sveikatos priežiūros įstaigų draudimo pagrindai reikalauja tolesnių pertvarkymų ir tobulinimo. Žalą, padarytą pacientams dėl įstaigos ar jos darbuotojų kaltės teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, privalo atlyginti sveikatos priežiūros įstaiga (Civilinio kodekso 6.264 straipsnis, PTŽSAĮ – 13 straipsnis). Nukentėjęs asmuo turi teisę reikalavimus reikšti tiesiogiai draudikui, o jei žala viršija draudimo sumą – žalą padariusiam asmeniui. Civilinės atsakomybės draudimas gali būti prevencine priemone išvengti ginčo nagrinėjimo teisme, jeigu SP įstaiga norės ir sugebės pripažinti savo klaidą ir kompensuoti žalą padariusiam asmeniui[15]. Tokiu būdu galima išvengti ne tik didesnių finansinių nuostolių, bet ir sunkesnių teisinių bei etinių padarinių ateityje, pacientui ir gydymo įstaigai  išsiaiškinus patirtą gydymo nesėkmę.

 

Tačiau civilinės atsakomybės draudimas nepanaikina pačios civilinės atsakomybės. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.254 straipsnis numato, kad nukentėjęs pacientas gali išsireikalauti iš žalą padariusios gydymo įstaigos tuos nuostolius, kurie nebuvo apdrausti. Tokiems ginčams spręsti Lietuvoje buvo įsteigta Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija prie SAM (toliau – Komisija), kuri yra privaloma ikiteisminė tokių ginčų sprendimo institucija (PTŽSAĮ 17 straipsnis).

 

Žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką nustato šios Komisijos nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. vasario 10 d. nutarimu Nr. 152 (Žin., 2005, Nr. 22-678). Komisija – privaloma ikiteisminė institucija, nagrinėjanti ginčus dėl pacientams padarytos žalos atlyginimo, išskyrus ginčus, kylančius iš civilinės atsakomybės draudimo santykių. Pacientas, nesutinkantis su Komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo gavimo gali kreiptis į teismą. Komisija nustato padarytą žalą ir jos dydį pagal paciento ar kitų suinteresuotų asmenų pareiškimą bei nustato neturtinės žalos dydį.

 

1 Lentelė. Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos prie SAM veikla

(SAM duomenys, 2009 m. gegužės mėn.)

Veiklos

2005 metai

2006 metai

2007 metai

2008 metai

Išnagrinėti pareiškimai

49

54

47

70

Sprendimai nenagrinėti pareiškimo, nes nesilaikyta kreipimosi į komisiją tvarkos

19

19

8

25

Sprendimai nenagrinėti pareiškimo, nes pareiškimas nepriklauso Komisijos kompetencijai

27

16

14

10

Sprendimai netenkinti pareiškimo

2

12

18

28

Sprendimai tenkinti pareiškimą

1

8

7

7

Paciento teisės rinktis yra ribota: spręsti ginčą teisminiu keliu ar prašyti žalos atlyginimo žalą padariusios asmens sveikatos priežiūros įstaigos. Jam privaloma skundo teikimo tvarka – kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą ir (ar) draudiką, o nesant civilinės atsakomybės draudžiamajam įvykiui – į Komisiją. Jeigu pacientas nesutinka su šių institucijų priimtais sprendimais, galimas teisminis ginčo sprendimo būdas – reikalauti žalos atlyginimo teikiant ieškinį teisme.

 

2 Lentelė VMAI prie SAM atliktų kontrolės užduočių dėl pacientų skundų skaičius

(VMAI duomenys, 2009 m. gegužės mėn.)

Metai

Užduočių skaičius

2002

474

2003

555

2004

660

2005

878

2006

720

2007

827

2008

816

Literatūros duomenimis, šiandien veikiantis teisminis ieškinio modelis Lietuvoje yra brangus dėl patiriamų išlaidų (išlaidos teismuose), suteikiantis daug neigiamų emocijų bei stresų ir pacientams, ir gydytojams, didinantis priešpriešą tarp medikų ir visuomenės, o svarbiausiai – užkertantis kelią gydytojų klaidoms atskleisti ir joms analizuoti. Tokiu būdu ribojama galimybė gerinti sveikatos priežiūros paslaugų saugą ir kokybę. Teisminių ginčų nagrinėjimo baimė niekada nesuteikia galimybės nuoširdžioms ir atviroms diskusijoms. Nuo 1998 m. liepos 1 d. VASPVT turimais duomenimis, buvo panaikintos 3 677 slaugos praktikos licencijos, 11 medicinos praktikos licencijų ir 2 sertifikatai bei sustabdytos 3 medicinos praktikos licencijos. Teismo nuosprendžiu uždrausta verstis medicinos praktika 6 atvejais, 5 atvejais – galiojimas panaikintas dėl grubių ar pasikartojančių medicinos praktikos klaidų (VASPVT duomenys 2009 m. gegužės mėn.)

 

Žalos atlyginimo be kaltės modelio galimybės pradedamos svarstyti valstybėje, kai žalos pacientų sveikatai atlyginimo bylos pasiekia tam tikrą krizę arba atsiranda realus pavojus krizei atsirasti[16]. Remiantis akivaizdžiais faktais Pensalvinijoje (pateiktos konkrečios CA bylos ir jų rezultatai), panaši bylų, dėl žalos pacientų sveikatai atlyginimo, krizės grėsmė yra ir Lietuvoje. Tai sąlygoja akivaizdūs privalomojo įstaigų civilinės atsakomybės draudimo trūkumai ir nepasiteisinusi Komisijos veikla. Nors ikiteisminis mechanizmas egzistuoja, bylose dėl žalos pacientų sveikatai atlyginimo, skelbiami milijoniniai ieškiniai.

 

Tikėtina opozicija dėl žalos atlyginimo be kaltės iš sveikatos politikų (modelio įgyvendinimas pareikalautų realaus įdirbio, o ne kosmetinių įstatymų pataisymo), iš teisininkų (advokatų uždarbis sumažės, sumažėjus bylų teismuose), iš valstybės finansų strategų (dėl žalos atlyginimo fondo steigimo). Girdima kritika, kad nusižengę gydytojai bus visuomet tik ginami. Manoma, kad jie visiškai praras atsakomybę dirbti sąžiningai ir rūpestingai, tačiau praktika paneigia šį teiginį: JAV penkis kartus daugiau bylų nei Jungtinėje Karalystėje, tačiau gydytojų profesionalumas JAV nėra penkis kartus didesnis nei kitose valstybėse ar pačioje Jungtinėje Karalystėje[17].

 

Akivaizdus žalos atlyginimo be kaltės modelio privalumas – tokio modelio įgyvendinimas sudarytų realias prielaidas nepageidaujamų įvykių registravimui (aiški nepageidaujamo įvykio definicija ir jam nustatyti aiškūs kriterijai), jų skirstymui pagal vadybos rizikos laipsnį ar kitus reikšmingus kriterijus į grupes (įvertinant paciento sužalojimo laipsnį, nesėkmės atvejo išvengiamumo galimybę, nepageidaujamus įvykius dėl sveikatos sistemos trūkumų). Žalos atlyginimo be kaltės modelis – galimybė pradėti kurti medikų visuomenėje skaidrią ir sąžiningą kultūrą, kuri būtų pagrindas pripažinti savo klaidas ir sąlygotų įgyvendinti klaidų registravimo ir analizės mechanizmą. Pagrindinis modelio įdiegimo tikslas – sužalojimų prevencija ir pacientų saugumas[18].

REKOMENDACIJOS  NACIONALINĖS PACIENTŲ SAUGOS PLATFORMOS PRIORITETAMS

 

I. PACIENTŲ SAUGOS KULTŪROS ĮGYVENDINIMAS SVEIKATOS PRIEŽIŪROJE

Siekiniai:

1. Pacientų sauga laikoma SP politikos dalimi nacionaliniu ir vietos lygmenimis, remiama ir palaikoma valstybės; nacionalinė SP sistema orientuojama į paciento poreikius;

2. Suformuotas pozityvus, sisteminis visuomenės ir žiniasklaidos požiūris į NĮ sveikatos priežiūroje;

3. Pacientai aktyviai dalyvauja SP procese ir prisideda prie SP paslaugų saugumo didinimo; pacientų atstovai ir organizacijos aktyviai dalyvautų formuojant pacientų saugos politiką;

4. Mažinamas pacientų ir medikų visuomenės susipriešinimas, formuojamas abipusis supratimas ir vienodas požiūris į NĮ medicinoje;

5. SP darbuotojai turi pakankamai žinių ir reikiamas kompetencijas, gerinant pacientų saugą;

6. NĮ registruojami siekiant surasti jų priežastis ir efektyviai diegti korekcinius veiksmus, taip mažinamas NĮ skaičius asmens SP įstaigose ir didinamas SP paslaugų saugumas šalyje;

7. Asmens SP įstaigose formuojama atvira, skaidri ir pasitikėjimu remiama aplinka, skatinanti darbuotojus pranešti apie NĮ ir mokytis iš klaidų aktyviai diegiant paslaugų saugumą gerinančias priemones;

8. SP darbuotojams užtikrinama saugi, atvirumu ir pasitikėjimu paremta atmosfera, užtikrinanti konfidencialumą apie NĮ pranešimą ir iniciatyvas gerinant PS.

Rekomendacijos :

1. Pacientų saugą įvardinti nacionalinės sveikatos priežiūros politikos prioriotetu nacionaliniu ir vietos lygmenimis ir esminiu SP paslaugų kokybės rodikliu;

2. Užtikrinti PS politikos įgyvendinimą valstybiniu lygmeniu, skiriant reikalingus žmogiškuosius, finansinius bei materialinius išteklius;

3. Formuoti žiniasklaidos, visuomenės ir pacientų požiūrį į NĮ sveikatos priežiūroje, skleidžiant informaciją apie sisteminį požiūrį į NĮ medicinoje, jų priežastis ir taikomas priemones paslaugų saugumui gerinti, tokiu būdu mažinant visuomenės ir SP specialistų susipriešinimą ir didinant pasitikėjimą SP;

4. Sukurti teisinę bazę, užtikrinančią NĮ registravimą SP sistemoje; įgyvendinti žalos paciento sveikatai atlyginimo be kaltės modelį;

5. Įdiegti nacionalinę NĮ registravimo ir mokymosi sistemą, kuri leistų gauti objektyvią informaciją apie klaidų medicinoje mastą, tipus ir priežastis bei parengti ir išplatinti NĮ prevencijos priemones;

6. Plėtoti SP darbuotojų lavinimą ir mokymą PS klausimais, skleisti informaciją SP darbuotojams apie pacientų saugos iniciatyvas, NĮ sveikatos priežiūroje registravimo naudą ir reikšmę gerinant;

7. Skatinti pacientus ir visuomenę aktyviai dalyvauti SP ir juos informuoti:

7.1. skleisti informaciją apie NĮ riziką ir taikomas priemones jų skaičiui mažinti;

7.2. skatinti ir mokyti aktyviai dalyvauti gerinant PS;

7.3. įtraukti pacientų organizacijas ir atstovus į pacientų saugos politikos formavimą ir programų rengimą visais lygmenimis;

8.Diegti asmens SP įstaigose organizacinę saugos kultūrą, paremtą atvirumu ir pasitikėjimu, užtikrinant laisvą informacijos sklaidą, NĮ registravimą ir aktyvų mokymąsi iš klaidų:

8.1. organizuoti sistemingą PS kultūros vertinimą, diegiant kokybinius ir kiekybinius saugos kultūros vertinimo metodus;

8.2. įdiegti asmens SP įstaigose NĮ registravimo sistemą, užtikrinant jų analizavimą, nustatant priežastis ir jų šalinimo būdus; aktyviai diegiant ir monitoruojant korekcinius PS gerinimo veiksmus;

8.3. informuoti pacientus apie NĮ riziką ir būdus jiems šalinti bei paciento vaidmenį priimant sprendimus SP procese;

8.4. aktyviai diegti PS gerinančias priemones ir „gerąsias praktikas“;

8.5. formuoti abipusia pagarba ir supratimu paremtus pacientų ir SP darbuotojų santykius, skatinti atvirą pokalbį tarp gydytojo ir paciento, įvykus NĮ; sudarant galimybę gydytojui atskleisti klaidą, suteikti tinkamą informaciją pacientui, atsiprašyti paciento.

 

II. SP DARBUOTOJŲ INFORMAVIMAS IR MOKYMAS PACIENTŲ SAUGOS KLAUSIMAIS

Siekiant pacientų saugos SP svarbu išmanyti pacientų saugos ir SP kokybės gerinimo metodus ir procesus bei taikyti juos praktiškai. Kokybės gerinimas – nuolatinis procesas, ugdantis organizacijos kultūrą ir pagrįstas filosofija, kad tik nuolatiniu tobulėjimu, komandos darbu ir dėmesio pacientui sutelkimu galime pasiekti puikių SP rezultatų. Dar neturinčių ilgalaikės praktikos studentų pozicija leidžia jiems pastebėti SP praktikos gerinimo galimybes, todėl per studijas svarbu suteikti jiems žinių bei įgūdžių, padėsiančių inicijuoti ir dalyvauti pokyčių valdyme teikiant sveikatos priežiūros paslaugas. Metodų ir priemonių, padėsiančių spręsti SP sistemos gerinimo ir pacientų saugos klausimus, mokymas ir mokymasis – neatskiriama pokyčių įgyvendinimo dalis.

Suformuotos nacionalinės pacientų saugos politikos gairės leistų pataisyti studijų dalykų tikslus ir būsimiems SP specialistams įgyti kompetencijas, kurios užtikrintų saugių SP paslaugų teikimą. Pacientų saugos mokymas – svarbus biomedicinos mokslo srities, medicinos, slaugos, reabilitacijos, visuomenės sveikatos mokslų krypčių bei socialinių mokslų srities įvairių krypčių bakalaurams, magistrantams ir rezidentams, ruošiant juos darbui sveikatos priežiūros įstaigose. Mokymo programos, jos modulio arba modulio dalies loginis modelis vaizduojamas žemiau schemoje. Labai svarbu, kad pacientų saugos mokymo tikslas būtų keliamas praktiniam pacientų saugos užtikrinimui ir būtų derinamas su praktiškai taikomais kokybės vadybos metodais bei instrumentais.

Siekiniai: įgyvendinti SP specialistų, administracijos atstovų ir kitų SP darbuotojų lavinimą ir mokymą PS klausimais.

 

Rekomendacijos:

1.  Įtraukti pacientų saugos mokymą į SP specialistų:

1.1. ikidiplomines ir podiplomines mokymo programas visų mokymo pakopų studijų programų turinį: I pakopos studijų programose integruojant ją į atskirus dalykus, o II ir III pakopos studijų programose dėstant atskirai;

1.2. nuolatinio profesinio tobulinimo programas;

2.  Integruoti pacientų saugos temas į studijų programas atsižvelgiant į PSO pacientų saugos aljanso pateiktas rekomendacijas įstaigoms, ruošiančioms SP specialistus;

3.  Atskleisti studijų programų temose pacientų saugos aktualumą aptariant šiuos klausimus: pacientų saugos kultūra, rizikos įvertinimas, sprendimų priėmimas, saugus sveikatos priežiūros proceso valdymas, moralinis, įstatyminis ir techninis pacientų saugos užtikrinimas, pacientų saugos užtikrinimo metodai, žmogiškųjų veiksnių reikšmė pacientų saugai, pacientų vertybės ir saugos perspektyva pacientų ir SP specialistų požiūriu, komandos bendravimas ir sąveika, sutikimas skleisti informaciją, NĮ registravimo teisiniai aspektai, klaidos ir žala, pranešimas apie NĮ ir klaidas, jų analizė, NĮ priežasčių analizė ir mokymasis iš jų; NĮ paviešinimas, patirties sklaida;

4.  Organizuoti mokslines praktines konferencijas asmens SP įstaigų administratoriams, gydytojams ir slaugytojams, kitiems SP komandos nariams pacientų saugos klausimais;

5.  Skatinti studentus atlikti mokslo tiriamuosius darbus pacientų saugos klausimais bei skelbti tyrimų rezultatus moksliniuose žurnaluose;

6.  Skatinti asmens SP įstaigose organizuoti personalo mokymus darbo vietose apie pacientų saugą.

Mokymo programos tikslai

Rezultatai

Padariniai klinikiniam procesui

 

Programos turinys

Pacientų saugos proceso pagerinimas ir šio proceso metodai bei būdai

Kritinis mąstymas

Lyderiavimas ir darbas komandoje

 

Mokymo metodai:

Probleminis mokymas

Darbas grupėse

Vizitai į gyd. įstaigas

Pratybos ir seminarai


 

Įgytos žinios ir gebėjimai

Problemos supratimas

Požiūrio ir siekių  pasikeitimas

 

Sisteminiai pokyčiai organizacijoje

Elgsenos pasikeitimas

1 paveikslas. Mokymo programos, jos modulio arba modulio dalies loginis modelis

Šaltinis: Nelson Christopher. Evaluation of a patient safety training program. RAND Health Corporation, 2005: P. 4.

III.  PACIENTŲ IR VISUOMENĖS INFORMAVIMAS IR MOKYMAS PACIENTŲ SAUGOS KLAUSIMAIS

Siekiniai:

1.  Pacientai – aktyvūs SP sistemos dalyviai, t. y. jie rūpinasi savo sveikata, dalyvauja priimant sprendimus konsultacijų, gydymo, medicininių procedūrų metu, dalijasi atsakomybe su gydytojais už gydymo ir sveikatinimo rezultatus, aktyviai dalyvauja SP procese ir prisideda prie SP paslaugų saugos didinimo;

2.  Pacientai pakankamai informuoti  sveikatos klausimais, apie teikiamas SP paslaugas, teises ir būdu jomis pasinaudoti;

3.  Pacientai aktyviai dalyvauja formuojant pacientų saugos politiką.

Rekomendacijos.

1.  Skleisti informaciją apie SP paslaugų saugos lygius ir taikomas priemones klaidų    skaičiui mažinti; rengti, ir platinant edukacinę medžiagą įvairiais sveikatos, sveikatos  priežiūros  paslaugų klausimais;

2. Sudaryti finansines galimybes pacientų organizacijoms, kitoms organizacijoms, dirbančioms pacientų teisių atstovavimo / gynimo, visuomenės sveikatos, kitose srityse, inicijuoti ir dalyvauti veiklose, skirtose pacientų sveikatos raštingumui didinti;

3. Parengti mokymų įvairiais sveikatos klausimais modulius / programas / metodikas ir organizuoti mokymus pacientams ir jų grupėms;

4. Inicijuoti straipsnius, radijo ir TV laidas įvairiais sveikatos raštingumo klausimais;

5. Rengti, leisti ir platinti edukacinę / informacinę medžiagą pacientų teisių ir naudojimosi jomis klausimais;

6. Rengti, leisti ir platinti edukacinę medžiagą apie pacientų galimybes dalyvauti SP procesuose;

7. Rengti mokymų modulius / programas / metodikas ir organizuoti mokymus pacientų ir  kitoms suinteresuotoms organizacijoms apie dalyvavimą priimant sprendimus.

 

IV.  NEPAGEIDAUJAMŲ ĮVYKIŲ REGISTRAVIMAS IR MOKYMASIS IŠ KLAIDŲ

Siekinys:

Veikiantis Nepageidaujamų įvykių sveikatos priežiūroje registravimo ir mokymosi sistemos (toliau – NĮSPRMS) modelis

Rekomendacijos:

Sukurti NĮSPRMS modelį pagal žemiau išdėstytas nuostatas ir užtikrinti NĮSPRMS efektyvų funkcionavimą:

1.  Nacionaliniu lygmeniu NĮSPRMS apima visas SP įstaigas, teikiančias asmens SP paslaugas ir vaistines;

2.  NĮSPRMS funkcijos:

2.1. NĮ registravimas;

2.2. NĮ ekspertinė (klinikinė) analizė;

2.3. NĮ sisteminė – vadybinė analizė;

2.4. grįžtamojo ryšio su NĮ pranešėjais užtikrinimas;

2.5. skubios informacijos apie pavojus operatyvi sklaida;

2.6. metodikų ir rekomendacijų rengimas ir platinimas;

2.7. SP įstaigų konsultavimas PS ir NĮ valdymo klausimais;

3.  NĮSPRMS NĮ pranešėjai (registruotojai):

a.  pirmajame etape (2010–2014 m.) visi asmens SP įstaigų bei vaistinių darbuotojai: gydytojai, slaugytojai, administracijos atstovai bei visi kiti darbuotojai, dirbantys šio pobūdžio įstaigose;

b.  antrajame etape (2015–2020 m) į NĮ pranešėjus įtraukiami pacientai ir jų artimieji.

4.  Pranešami ir registruojami visi asmens SP įstaigos pacientams ir darbuotojams įvykę ir galėję įvykti NĮ bei su jais susijusios aplinkybės;

5.  Paskirti NĮSPRMS tvarkytojai: Sveikatos apsaugos ministerijos įgalioti sveikatinimo veiklos valdymo, koordinavimo ir kontrolės subjektai, pagal jiems paskirtų funkcijų administravimą (VASPVT, VVKT, VMAI, RSC, ULPKC, kt.) arba įkurta ar paskirta atskira tam institucija.

 

V.  TEISINĖS APLINKOS, UŽTIKRINANČIOS EFEKTYVŲ NĮRS ĮGYVENDINIMĄ, FORMAVIMAS

Siekinys:

Sukurti teisinę aplinką, užtikrinančią efektyvų NĮSPRMS įgyvendinimą.

Rekomendacijos: 

1.  Įgyvendinti Žalos pacientų sveikatai atlyginimo be kaltės modelį kaip prielaidą NĮ registracijai pagal Suomijos arba Danijos patirtį. Sprendimas dėl žalos atlyginimo būtų priimamas pagal žalos kompensavimo priimtinumo standartą. Rengiant šį standartą, kaip kompensuojama žala būtų įtraukiama ne tik žala dėl gydytojų aplaidumo, bet ir kiti NĮ,kai gydytojo klaidos iš tiesų nėra. Siūloma, kad sprendimą, remiantis žalos kompensavimo priimtinumo standartu, priimtų ekspertų komisija. Taip praplečiamas pacientų, galinčių be papildomų išlaidų gauti žalos sveikatai kompensaciją (nereikia kreiptis į advokatą, išvengiama kitų teisminių išlaidų), skaičius.

2.  Rekomendacijų įgyvendinimui reikės pakeisti šiuos teisės aktus :

2.1.LR Civilinio kodekso nuostatas;

2.2.Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo III skyrių „Žalos, padarytos  pacientams teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, atlyginimas“. Alternatyva – rengti Pacientų draudimo įstatymą, kuriame būtų detaliai reglamentuotas draudimo schemos mechanizmas, nurodant konkrečius draudžiamuosius įvykius, t. y. žalos atlyginimo standartas;

2.3.Lietuvos Respublikos medicinos praktikos įstatymą;

2.4.Poįstatyminius teisės aktus, reglamentuojančius pacientų draudimą.

 

Literatūros sąrašas

1.  Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas // Valstybės žinios. 2000, Nr. 74-2262.

2.  Lietuvos Respublikos Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas // Valstybės žinios. 1998, Nr. 109-2995.

3.  Lietuvos Respublikos Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo pakeitimo įstatymas // Valstybės žinios. 2004-07-24, Nr. 115- 4284. 

4.  Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro įsakymas 2004 m. rugsėjo 14 d. Nr. V-642 „Dėl sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo 2005–2010 m. programos patvirtinimo“// Valstybės žinios. 2004, Nr. 144-5268.

5.  Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007-08-31 įsakymu Nr. V-711 ,,Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. V-642 ,,Dėl Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo 2005–2010 m. programos patvirtinimo“ pakeitimo“ (Žin., 2007, Nr. 95-3864) patvirtinta Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programa.

6.  Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro įsakymas 2004 m. rugsėjo 14 d. Nr. V-642 „Dėl sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo 2005–2010 m. programos patvirtinimo“// Valstybės žinios. 2004, Nr. 144-5268.

7.  Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. V-6 (Žin., 2005, Nr. 3-50) „Dėl sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės už pacientams padarytą žalą privalomojo draudimo tvarkos aprašo patvirtinimo“.

8.  Decision No 1786/2002/EC of the European Parliament and of the Council of 23 September 2002 adopting a programme of Community action in the field of public health (2003-2008). //Official Journal L271, 09/10/2002 p.0001-0012.

9.  Recommendation Rec(2006)7 of the Committee of Ministers to member states on management of patient safety and prevention of adverse events in health care. http://www.simpatie.org/Main/wp1157459643

10.  Komisijos komunikatas Europos Parlamentui ir tarybai dėl pacientų saugos ir su sveikatos priežiūra susijusių infekcijų prevencijos ir kontrolės. Briuselis, 2008-12-15 KOM(2008) 836 galutinis.

11.  Tarybos rekomendacija dėl pacientų saugos ir su sveikatos priežiūra susijusių infekcijų prevencijos ir kontrolės.  Europos Sąjungos Taryba, Briuselis, 2009 m. birželio 5 d. (OR. en) 10120/09 2009/0003 (CNS) http://ec.europa.eu/health/ph_systems/patient_eu_en.htm

12.  Terminų, susijusių su pacientų ir medikamentų sauga, žodynėlis. Sveikatos apsaugos saugumo ir kokybės valdymo ekspertų komitetas (SP-SQS). Saugaus medikamentų vartojimo ekspertų grupė.

13.  Giedrikaitė R. Pacientų teisių raiškos įvertinimas per gydytojo ir paciento santykius stacionarinėse asmens sveikatos priežiūros įstaigose. Kaunas: Kauno medicinos universitetas, 2008.

14.  Giedrikaitė R., Misevičienė I., Jakušovaitė I. Pacientams suteiktos informacijos apie ligą ir jos eigą vertinimas ligoninėse. Tyrimas, Kaunas: Kauno medicinos universiteto Filosofijos ir socialinių mokslų katedra, Biomedicininių tyrimų institutas, 2007.

15.  Peičius E. Pacientų dalyvavimas sprendimų priėmime sveikatos priežiūroje. Bandomasis tyrimas. Kaunas: Kauno medicinos universitetas, 2004.

16.  Zagurskienė D. Pacientų sveikatos raštingumo vertinimas. Daktaro disertacija, Kaunas: Kauno medicinos universitetas, 2008.

17.  Pacientų teisių praktikos šiandieninėje Lietuvos sveikatos priežiūroje. Tyrimas, Vilnius: Pilietinių iniciatyvų centras, Bioetikos draugija, 2001.

18.  Cirtautienė Solveiga. Sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės draudimas (draudiko atsakomybę lemiantys veiksniai). Justitia 2005. 2(56).

19.  About the World Alliance for patient safety.//   www.who.int Finish Patient Safety Strategy 2009-2013: Promoting Patient Safety Together http://90plan.ovh.net/~extranetn/images/news_and_events/psfinlandjulk2009_5promotingpatientsafetytogether.pdf

20.  National Patient Safety Agency ‘Seven Steps to Patient Safety” http://www.npsa.nhs.uk/nrls/improvingpatientsafety/patient-safety-tools-and-guidance/7steps/

21.  Patient Safety in Denmark. Past, current and future activities. The Danish Society for Patient Safety, 2005.

22.  Patient Safety Performance Measurement Manual. World Health Organization, 2007.

23.  WHO Patient safety curriculum guide for medical schools. World Alliance for Patient Safety. WHO/IER/PSP/2008.13

24.  Summary of the evidence on patient safety: implications for research. World Health Organization, 2008.

25.  Dovey SM, Philips RL. What should we report to medical error reporting system? Qual SAf Health Care, 13:322-323;

26.  Hindle D, Braithwaite J, Iedema R. Patient Safety Research. Centre for Clinical Governance Research, University of New South Wales, 2005.

27.  Thomas R. Krause, Ph.D. and John H. Hidley, M.D.”Taking the Lead in Patiene Safety : how health care leaders influence behavior and create culture” / A. John Wiley & Sons, Inc.,

28.  Kristensen S, Mainz J, Bartels P. Patient Safety. Establishing a set of European patient safety indicators. The ESQH, 2007.

29.  Nelson Ch. Evaluation of a patient safety training program. RAND Health Corporation, 2005.

30.  Ovretveit J. Which interventions are effective for improving patient safety? A review of research evidence. Karolinska Institute, 2005.

31.  Sandars J., Bax N., Mayer D., Wass V., Vickers R. Educating undergraduate medical students about patient safety: Priority areas for curriculum development. Medical Teacher Jan/Feb2007, Vol. 29 Issue 1. p.60-61.

32.  Vincent C. Compensation as a duty of care: the case for „No fault. Quality and Safety in Health Care”, 2003; 12:10. www.qshc.bmj.com on 17 August 2007.

33.  Bismark MM, Brennan TA, Davis PB, Studdert DM. Claiming behaviour in a no-fault system of medical injury: a descriptive analysis of claimants and non-claimants. Med J Aust. 2006; 185 (4):203-7.

34.  Brian Capstick. The future of clinical negligence litigation? BMJ 2004.

35.  Davis P, Lay-Yee R, Fitzjohn J, Hider P, Briant R, Schug S. Compensation for Medical Injury in New Zealand:does „no-fault“ increase the level of claims making and reduce social and clinical selectivity? Journal of Health Politics, Policy and Law 2002: 27 (5).

36.  Davis P, Lay-Yee R, Briant R, Scott A. Preventable in-hospital medical injury under the „no fault“ system in New Zeland. Qual Saf Care 2003; 12.

37.  Donaldson, Liam; Philip, Pauline. Patient Safety – a global priority. Bulletin of the World Health Organization; Dec2004, Vol. 82 Issue 12, p. 892-A, 2p// http://web.ebscohost.com

38.  Institute of Medicine, To Err is Human: Building a Safer Health System, National Academies Press:2000.

39.  Valentinas Mikelėnas. Civilinės atsakomybės problemos: lyginamieji aspektai. Vilnius: Justitia, 1995.

40.  Kachalia AB, Mello MM, Brennan TA, Studdert DM. Beyond negligence: avoid ability and medical injury compensation. Social Sciene &Medicine 2008.

41.  Manning Joanna. Informed Consent to Medical Treatment: The Common Law and New Zealand,s Code of Patient’s Rights. Medical Law Review 2004, 12; (2)

42.  Mello MM, Studdert DM, Brennan TA. N Engl J Med The new medical malpractice crisis. 2003. 348; 23. JAMA 2006

43.  Mello MM, Studdert DM, Kachalia AB, Brennan TA. Health Courts and Accountability for Patient Safety. The Milkbank Quatterly 2006; 84 (3).

44.  Mohr JC. American Medical Malpractice Litigation in Historical Perspective. JAMA 2000; 283 (13).

45.  Nowicki M, Chaku M. Do healthcare managers have an ethical duty to admit mistakes? Healthcare Financial Management 1998; 52:10.

46.  Santon JW, Finkelstein MM. Malpractice reform: One State’s example. Managed Care Interface, 2003, July.

47.  Tuddert DM, Brennan TA. No-fault compensation for medical injuries: the prospect for error prevention. JAMA  2001.

48.  Medical Malpractice Systems around the Globe: Examples from the US – tort liability system and the Sweden – no fault system. Document of the World Bank. http://194.84.38.65/files/esw_files/malpractice_systems_eng.pdf


[1] Mello MM, Studdert DM, Kachalia AB, Brennan TA. Health Courts and Accountability for Patient Safety. The Milkbank Quatterly 2006; 84 (3); p. 459-492.

[2] The new medical malpractice crisis. Mello MM, Studdert DM, Brennan TA. N Engl J Med 2003. 348; 23. 2281-84.

[3] Mohr JC. American Medical Malpractice Litigation in Historical Perspective. JAMA 2000; 283 (13); p.1731-7.

[4] Vincent C. Compensation as a duty of care: the case for „No fault. Quality and Safety in Health Care”, 2003; 12:10; p.240-241.  www.qshc.bmj.com on 17 August 2007.

[5] Studdert DM, Brennan TA. No-fault compensation for medical injuries: the prospect for error prevention. JAMA 2001; 286:2. p.217-23.

[6] Davis P, Lay-Yee R, Briant R, Scott A. Preventable in-hospital medical injury under the „no fault“ system in New Zeland. Qual Saf Care 2003; 12:251-256.

[7] Bismark MM, Brennan TA, Davis PB, Studdert DM. Claiming behaviour in a no-fault system of medical injury: a descriptive analysis of claimants and non-claimants. Med J Aust. 2006; 185 (4):203-7.

[8] Davis P, Lay-Yee R, Fitzjohn J, Hider P, Briant R, Schug S. Compensation for Medical Injury in New Zealand: does „No-fault“ increase the level of claims making and reduce social and clinical selectivity? Journal of Health Politics, Policy and Law 2002: 27 (5).

[9] Manning Joanna. Informed Consent to Medical Treatment: The Common Law and New Zealand’s Code of Patient’s Rights. Medical Law Review 2004, 12; (2)p.181-216.

[10] Medical Malpractice Systems around the Globe: Examples from the US – tort liability system and the Sweden – no fault system. Document of the World  Bank. http://194.84.38.65/files/esw_files/malpractice_systems_eng.pdf

[11] Kachalia AB, Mello MM, Brennan TA, Studdert DM. Beyond negligence: avoid ability and medical injury compensation. Social Sciene &Medicine 2008;66;2:387-402.

[12] Brian Capstick. The future of clinical negligence litigation? BMJ 2004;328:457-459.

[13] Institute of Medicine, To Err is Human: Building a Safer Health System, National Academies Press:2000.

[14] Cirtautienė Solveiga. Sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės draudimas (draudiko atsakomybę lemiantys veiksniai). Justitia 2005. 2(56): p.65-74.

[15] Nowicki M, Chaku M. Do healthcare managers have an ethical duty to admit mistakes? Healthcare Financial Management 1998; 52:10, p.62-64.

[16] Santon JW, Finkelstein MM. Malpractice reform: one State,s example.Managed Care Interface, 2003, July.

[17] Medical Malpractice Systems around the Globe: Examples from the US – tort liability system and the Sweden – no fault system. Document of the World  Bank. http://194.84.38.65/files/esw_files/malpractice_systems_eng.pdf

[18] Studdert DM, Brennan TA. No-fault compensation for medical injuries: the prospect for error prevention. JAMA  2001; 286:217-223.

 

 

Informacija atnaujinta 2017-04-12

VASPVT

VALSTYBINĖ AKREDITAVIMO SVEIKATOS PRIEŽIŪROS VEIKLAI TARNYBA

prie Sveikatos apsaugos ministerijos

Jeruzalės g. 21,
LT-08420 Vilnius
Tel. (8 5) 261 5177 ,
Faks. (8 5) 212 7310 ,
El. paštas: vaspvt@vaspvt.gov.lt

Biudžetinė įstaiga,
Juridinių asmenų registras,
Kodas 191352247

Darbo laikas:

I - IV 8:00 - 17:00
V 8:00 - 15:45
Pietų pertrauka 12:00 - 12:45

Priimamojo darbo grafikas

Kaip mus rasti?

www.eunethta.eu www.inahta.org www.pasq.eu www.isqua.org www.htai.org www.who.int